Apėmė tokia nostalgiška nuotaika. Sėdžiu ir klausau Noel Gallagher. Tiesiog negaliu atsiklausyti jo balso. Rašau jį į savo TOP-trejetą mylimiausių atlikėjų. :)
Praeita savaitė buvo labai sunki, labiau emociškai. Tikriausiai pirmą kartą visą savaitę buvo tiek ašarų ir raminamųjų. Nusivyliau savimi, toks jausmas, lyg viskas slystų iš rankų. Atrodo jog kažkas specialiai kiša koją mano kelyje. Na bet nieko, dabar jaučiuosi žymiai geriau. Tikiuosi visa ta suirutė greit pasibaigs.
Kuo toliau, tuo labiau noriu atsiriboti nuo žmonių. Net ir nuo geriausių draugių. Visada pykstu ant savęs, kad pasakoju joms kokius nors patirtus įspūdžius, nes dažniausiai, nesulaukiu norimos reakcijos ir vėl primenu sau, niekam nieko nebepasakoti. Gal tai ir keista, bet pasipasakojus atrodo, kad praradau dalelytę džiaugsmo, todėl ir norisi laikyti viską savyje. O šiaip nebesuprantu kas su manimi darosi. Atstūmiau tiek daug žmonių, nes niekaip negaliu pamiršti vieno ir prisiminimais vis grįžtu į vieną gražų vakarą.